Särgilahti

On otettu Рувики-späi
Kylä
Särgilahti
ven. Сяргилахта
Деревня Сяргилахта Сяргилахта, Пряжинский район, Карелия.jpg
Mua
Ven'a
Aloveh
Karjalan tazavaldu
Piiri
Koordinuatat
Rahvastu
13 hengie
Poštuindeksat
186137
Ozuta/peitä kartoi
Särgilahti (Ven'a)
Red pog.png
Särgilahti (Karjalan tazavaldu)
Red pog.png
Ven'an gerbu Ven'an Federacien kul'tuuruperindön objektu

Särgilahti (ven. Сяргилахта) on vahnu karjalaine kylä Karjalan tazavallas Priäžän piirin Jessoilan kyläkunnas, arhitektuuran kompleksumustomerki[1].

Yleistiijot

Kylä on sijoitunnuh 15 kilometrin piäs Jessoilaspäi, Siämärven järven päivänlaskurannal. Särgilahtes eletäh liygiläzet.

Keskiaigoih kylä kuului Novgorodan mitropoliittoin mualoih, äijän kerdua oli hävitetty XVI—XVII vuozisualoin Ven'a-ruoččilazien voinien aigah.

Kyläs on säilynyh arhitektuuran mustomerki — Spuasan käzitäluajitun obrazan časounu (ven. часовня Спаса Нерукотворного образа) (XVII vuozisada)[2] da histourien mustomerki — Nevvostoliiton da Suomen välizen voinan aigah ((1941—1944)) tapettuloin Nevvostoliiton saldattoin velleskalmu.

Rahvahan lugumiäry

Vuvvennu 1905 kyläs eli 59 hengie[3].

2010 2013
14 ↘13

Mielenkiinittäjät toziaziet

Kyläs kuvattih kaksiozastu fil'mua ven. «А зори здесь тихие», kudaman luadi vuvvennu 1972 Boris Vasiljevan samannimizen ven. «А зори здесь тихие» -pitkän kerdomuksen mugah ohjuaju Stanislav Rostockii[4].

Huomavukset

  1. Исторические поселения на территории Эссойльского сельского поселения Arhiviiruittu 29 ligakuudu 2013 .
  2. Часовня Спаса Нерукотворного образа. Kačondan päivymiäry: 13. syvyskuudu 2015. Arhiviiruittu 5. oraskuudu 2015
  3. Деревня Сярги-Лахта. Kačondan päivymiäry: 28. kezäkuudu 2016. Arhiviiruittu 21. elokuudu 2016
  4. Карелия официальная. Kačondan päivymiäry: 29. ligakuudu 2013. Arhiviiruittu 4. kevätkuudu 2016

Kirjalližus

  • История и культура Сямозерья / Отв. ред. В. П. Орфинский. — Петрозаводск, 2008
  • Карелия: энциклопедия: в 3 т. / гл. ред. А. Ф. Титов. Т. 3: Р — Я. — Петрозаводск: ИД «ПетроПресс», 2011. — С. 158—384 с.: ил., карт. ISBN 978-5-8430-0127-8 (т. 3)

Linkat