Osmo Borodkin

On otettu Рувики-späi
Osmo Pavlovič Borodkin
Tiijosto:Бородкин Осмо Павлович.jpg
Roindupäivy 8. heinykuudu 1913
Roindupaikku Oylangan kylä Arhangelin gubernien Kemin ujezdas
Kuolendupäivy 21. kylmykuudu 1949
Kuolendupaikku Petroskoi
Kanzalližus  Nevvostoliitto
Žanru gruafiekku
Palkindot
Орден Отечественной войны I степени Медаль «Партизану Отечественной войны» I степени Медаль «За отвагу» (СССР)

Osmo Pavlovič Borodkin (8. heinykuudu 1913, Oulangan kylä, nygöi Louhen piiri, Karjalan tazavaldu, — 21. kylmykuudu 1949, Petroskoi) on nevvostolaine taidoilii, gruafiekku.[1]

Eloskerdu

Oli roinnuhes karjalazeh muanruadajien pereheh. Loppi seiččemenkluasan školan Kiestinkin kyläs. Vuvvennu 1932 loppi Petroskoin pedagouguopiston da sen jälles rubei ruadamah piirustuksen opastajannu Kiestinkin školas. Vuozinnu В 1936—1937 ruadoi taidoilijannu Karjalan tiedo-tutkimusinstituutas, otti ozua etnogruafii- da folklourututkimusmatkoih.

Vuvvennu 1937 piäzi opastumah Leningruadan taidopedagouguopistoh, ga loppie sidä ei ehtinyh – otettih armieh vuvvennu 1940.

Osmo Borodkin oli Suurel Ižänmuallizel voinal[2], partizuanujoukkoh kuulujannu otti ozua matkoih vihollizen tagavoh. Vuvvennu 1945 oli jygiesti ruanittu Pol'šan alovehel, ruaniteksen periä kaimai jallan. Oli demobilizuittu oraskuul vuvvennu 1946[3].

Vuvves 1944 kuului Nevvostoliiton taidoilijoin liittoh.

Voinanjälgehizinny vuozinnu mualai kuvii Kalevala-eepossah nähte. Osmo Borodkinan tevokset ollah ruokos Karjalan tazavallan kanzallizes muzeis da Karjalan tazavallan taidomuzeis.

Kuoli vuvvennu 1949, on pandu muah Petroskois Peski-kalmužimal.

Huomavukset

  1. Карелия: энциклопедия: в 3 т. / гл. ред. А. Ф. Титов. Т. 1: А — Й. — Петрозаводск: «ПетроПресс», 2007. — 400 с.: ил., карт. ISBN 978-5-8430-0123-0 (т. 1) — стр. 177
  2. Rahvahan musto
  3. Ruskien Armien saldattu O. P. Borodkin

Kirjalližus

  • Плотников В. И. Художник О. П. Бородкин. — Петрозаводск, 1959. — 58 с.
  • «Калевала» в творчестве художников. — Петрозаводск, 1984
  • Калинин Е. С. Художники Карелии. — Петрозаводск, 2000

Linkat